Dabartinis karate atsirado Riukiu salyno pagrindinėje saloje – Okinavoje. Ši sala su savo urbanistiniais centrais buvo mėgstama prekybinės ir visuomeninės – kultūrinės informacijos srautų, – jūros kelių plitusių tarp Kinijos, Korėjos, Japonijos ir Pietryčių Azijos šalių: Vietnamo, Malaizijos ir Indonezijos, – perdavimo vieta.
Kaip ir beveik visi šie kraštai, Riukiu salos patyrė stiprią ekonominę, politinę ir kultūrinę galingosios Kinijos įtaką. Ilgą laiką salyną vargino vidaus kovos dėl valdžios, maištai ir riaušės. Pagaliau 1416 m. tuometiniam karaliui Sio Sinui pavyko šį kraštą sutaikyti ir suvienyti. Norėdamas užtikrinti taiką, jis uždraudė nešiotis bet kokį ginklą ir pavienius kunigaikščius pasikvietė į savo dvarą Siuryje. Šis ginklų uždraudimas paskatino te (ranka) arba tode, kaip okinaviečiai vadino savąjį karate, atsiradimą. Kadangi ryšiai su Kinija buvo glaudūs, ten keliaudavo daug tode meistrų. 1609 m. Riukiu salas okupavo japoniškasis Sacumos klanas. Po okupacijos praėjus vos 20 metų, žymiausi okinavate meistrai susibūrė į slaptą sąjungą. Taip atsirado daug amžų mokyklų, kurios dažnai veikdavo atskiro klano ar šeimos ribose. Tik nedaugelis žmonių, dažniausiai kilmingieji Okinavos gyventojai, turėjo galimybę mokytis pas kinų meistrus. Visi kiti buvo priversti išsiugdyti savą kovos būdą. Tam progų pasitaikydavo labai daug, nes laikai buvo neramūs, pasižymintys gausiais plėšikaujančių gaujų, šeimininkų neturinčių samurajų užpuolimais, valstiečių maištais ir ypač japonų okupantų smurtiniais piktnaudžiavimais valdžia bei jų rengiamais keršto žygiais. Norėdami apsiginti, valstiečiai ir amatininkai iš savo įrankių ir kasdienių daiktų pasigamino ginklus (nunciaku, kama, bo, tonfa, sajis), kuriuos pritaikydavo kartu su tode žiniomis. Kiekviena kova būdavo tęsiama iki mirties. Mirtinų šio kovos meno padarinių išgąsdinti japonai uždraudė ir te, bet treniruotės vistiek slapta vyko. Pamažu atsirado skirtingų stilių ir pakraipų, bet juos visus jungė tai, kad žinios buvo susietos į nustatytas sekas – katas. Katos sąvoką tik apytikriai galima nusakyti taip: „forma; kam nors suteikti formą; formuoti“. Vienas iš aktyviausių to laikmečio „reformuotojų“ buvo Gichin Funakoshi, garsiųjų meistrų Asato ir Itosu mokinys. 1906 – 1915 metais jis kartu su grupele žmonių visoje Okinavoje organizuodavo viešus karate demonstravimus. Laikui bėgant buvo pakeista karate sąvokos rašymas. Iki tol skiemuo „kara“ visada būdavo užrašomas ženklu, kuris reiškė tang (kiniškas; priklausantis Kinijai). 1930 – ųjų metų viduryje tang buvo pakeistas tokio paties skambesio ženklu „kara“ (tuščias). Taip iš „kiniškos“ pasidarė „tuščia“ ranka (kara – te).
Gichin Funakoshi, Okinavos mokytojų koledžo profesorius ir Okinavos kovų menų asociacijos prezidentas, yra žinomas kaip modernaus karate įkūrėjas. 1922-aisiais metais jis buvo pakviestas pademonstruoti naują karatė stilių pirmojoje nacionalinėje atletikos parodoje Tokijuje. Įkvepianti meistro G. Funakoshi asmenybė turėjo didelę įtaką pasirodymui, kuris tapo sensacija. Gausybė prašymų pasiekė meistrą, kol 1936-aisiais metais jis įkūrė Shotokan mokyklą. Ši data laikoma Shotokan stiliaus vystymo pradžia.
Sensei Funakoshi buvo ne tik kovų menų genijus, bet ir literatūros talentas, parašęs knygą „Shoto“, kurios pavadinimas reiškia jo slapyvardį. Funakoshi mokykla buvo žinoma kaip Shoto mokykla, japoniškai Shotokan. Meistras savo karatė stilių sukūrė sujungęs dviejų pagrindinių Okinavos stilių technikas ir kata. To pasėkoje dabar Shotokan mokykla naudoja galingą Shorei mokyklos techniką bei kur kas lankstesnius Shorin mokyklos judesius.
Kai 1949 metais buvo įkurta japonų karatė asociacija, Gichin Funakoshi dėl jo nuopelnų ir gabumų buvo paskirtas Vyriausiuoju Mokytoju. Didis karatė meistras Sensei Funakoshi svarbiausiu karatė treniruočių tikslu laikė sportininkų dvasinių vertybių ugdymą bei charakterio tobulinimą. Po daugiau nei 75 metų treniravimosi ir karatė mokymo, sulaukęs 88 metų amžiaus, meistras Funakoshi mirė 1957 metais.
Tikras karateka yra tas, kuris su dievišku rūpestingumu gali rūpintis ir užjausti kitus neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, kurio idealai yra taip aukšti ir protas tiek jautrus, kad palieka jį virš visų negarbingų ir niekšingų darbų, ir tuo pačiu stiprina jo rankas pakelti tuos, kurie yra kritę – nesvarbu kaip žemai.
Todėl galutinis karatė tikslas yra ne laimėjimas ar pralaimėjimas, bet praktikuojančių karatė discipliną charakterio išvystymas.
Gichin Funakoshi
1869 – 1957